Modelis Eglė Terekaitė: „Savo draugų aš nevalgau!“

Eglė stengiasi sąmoningai puoselėti ir skleisti savo moteriškumą
(net baigė ajurvedos mokslus Indijoje), mokosi gyventi harmonijoje. Svarbu ir tai, kad ji vegetarė.
Štai kodėl į jos rankas patikėtas paršelis– norėta parodyti, kad šie gyvūnai, taip pat kaip šunys,
katės ir visos kitos gyvos būtybės, nėra sukurti tam, kad būtų valgomi!

Belinda – toks gražuolio Vietnamo paršelio, fotosesijos metu svėrusio 16 kg, vardas. Belinda dar jauna.
Tačiau suaugusi svers apie 50-90 kg. Kol visa komanda nuščiuvusi žiūrėjo į nepaprastai gražų, mielą,
protingą gyvūną, šis linksmai šmirinėjo fotosesijos patalpose. O atėjus laikui fotografuoti ramiai
užmigo Eglės rankose!

Belindai pasisekė – ji gyvena šiltuose namuose kartu su kitais keturkojais – katėmis, kuriuos visus kartu
augina Belindos augintojai. Priešingai nei dauguma kitų šios rūšies paršelių, kurie auginami ankštuose
garduose be meilės ir švelnumo, o galiausiai yra paskerdžiami. Atkreipk dėmesį, kad Belinda viršelio ir
kitose nuotraukose šypsosi. Akivaizdu, gyventi jai gera ir smagu. O to nepasakysi apie paršelius, auginamus ūkiuose.

Belinda ragina nebūti abejingiems ir
neprisidėti prie gyvūnų išnaudojimo. Šios protingos, sumanios, emocionalios būtybės nėra sukurtos tam, kad
jas valgytume!

Vos įžengusi į patalpą smulki, didžiulėmis spindinčiomis akimis į pasaulį žvelgianti moteris
akimirksniu sužavi visus aplinkinius, užkrečia juos savo juoku ir skleidžiama šviesa. Apie meilę sau,
moteriškumo ugdymą, dvasinius dalykus su ja gali šnekėtis valandų valandas… Štai čia – pati esencija mūsų
šilto pokalbio su manekene, ajurvedos konsultante Egle Terekaite.

– Egle, modeliu tapai būdama trylikos, per tą laiką dirbusi su Roberto Cavalli, Valentino, Victoria Beckham
ir kitomis garsenybėmis. Kaip prasidėjo tavo, kaip modelio, kelias?

– Man atrodo, tai buvo taip seniai… Tik sukakus trylikai metų pasirašiau pirmąjį kontraktą ir dviem
mėnesiams išvykau į Tokiją. Dabar tai sunku suvokti, bet esu labai dėkinga tėveliams už begalinį pasitikėjimą,
jų drąsą išleisti mane vieną į platųjį pasaulį . Nuo tada prasidėjo labai aktyvus mano gyvenimo laikotarpis,
kai vienu metu derinau sėkmingą karjerą, mokslus ir paprastą gyvenimą namuose. Modelio kelionės mane subrandino,
išmokė savarankiškumo ir leido pažinti pasaulį. – Kai kurios merginos ir moterys mano, kad modelio darbas – svajonių
išsipildymas: nuolat būni tarp įžymybių, lankaisi aukščiausios klasės restoranuose.

Tačiau, matyt, egzistuoja ir tamsioji šio užsiėmimo pusė?

– Man modelio darbas visada buvo labiau hobis. Šalia to visada turėjau daug kitų veiklų: baigiau Tarptautinių
santykių ir politikos mokslus Vilniaus universitete, vasaromis savanoriavau, dirbau su mergaitėmis grožio ir
estetikos mokyklėlėje, rašiau straipsnius, o vėliau susidomėjau savęs pažinimu ir sveika gyvensena. Galbūt
todėl, kad niekada nesureikšminau savęs, kaip modelio, ir šio darbo nelaikiau vienintele veikla, tai man teikė
malonumą ir davė daug geros patirties. Be abejo, būdavo ir sunkių akimirkų: nuolatinis šeimos ir namų ilgesys,
ilgos fotosesijos, fizinis nuovargis. Tačiau labiau prisimenu nuostabias vietas, kuriose fotografuodavausi,
sutiktus įdomius žmones. Įvairiose situacijose modelio darbas neleido išpuikti, veikiau atvirkščiai – suteikė
prasmingų įžvalgų apie save, gyvenimą ir visą pasaulį.

– Visgi pastaruoju metu nuo modelio darbo esi šiek tiek nutolusi. Kodėl taip nutiko? Kuo užsiimi dabar?

– Tikiu, kad viskam gyvenime yra savas laikas… Labai svarbu įsiklausyti į savo širdį, suprasti, kas daro tave
laimingą. Natūralu, kad po trylikos metų intensyvių kelionių, fotosesijų kilo noras laiką investuoti į kitus,
mano manymu, daug prasmingesnius dalykus. Išvykau gyventi į Rusiją, kitokią nei mūsų aplinką ir kultūrą, bet
supratau, kad namai yra ten, kur gera širdžiai. Šiuo metu esu pasinėrusi į Ajurvedą, žiniomis dalinuosi straipsniuose
ir seminaruose, brandinu mintis savo pirmajai knygai, kuriu gražius santykius su aplinkiniais, lankau jogą,
neseniai pradėjau mokytis masažo meno.

– Tavo socialinių tinklų puslapis mirga marga nuo įvairiausių vegetarinių patiekalų receptų.
Kaip pati susidomėjai vegetarine mityba? Kaip ji keičia žmogų?

– Jau šešerius metus su šeima esame vegetarai. Šį gyvenimo būdą pasirinkome dėl etinių priežasčių.
Mūsų kasdienybėje pamažu atsirado literatūra, paskaitos, šviesūs žmonės, kurie įkvėpė ir pastūmėjo mus atverti
savo akis ir širdį, pradėti gyventi šiek tiek kitaip, nei įprasta. Supratome, kad neturėtume atimti kažkam
saulės norėdami pasisotinti. Juk gyvūnai – mūsų draugai, o draugų aš nevalgau. Kai namuose nebeliko mėsos,
žuvies, pasidarė gera ir ramu gyventi – darnoje su gamta. Be to, padaugėjo energijos ir labai sustiprėjo imunitetas.
Kai kūnas švarus, neužterštas prievartos maistu, protas ir mintys tampa šviesios bei ramios. Nesmurtinis maistas
yra kelias į sveiką sielą ir kūną. – Pastaruoju metu sveikas gyvenimo būdas išties populiarėja. Kokius dar
sveikatinimosi ritualus praktikuoji pati? – Esu baigusi kelis organizacijos „Gyvenimo menas“ kursus, kur praktikuojamas
gydomasis kvėpavimas, meditacija, vegetarizmas, joga. Mano ritualai labai paprasti: savo ryto neįsivaizduoju be
vėsaus dušo, stiklinės šilto vandens su citrina, kvėpavimo pratimų, trumpos meditacijos ar maldos, kelių jogos asanų.
Taip pasiruošiu ir nusiteikiu šviesiai, pozityviai dienai. Kai yra stiprus tikėjimas gyvenimu, aukštesne jėga,
tvirtai žinau, kad ir kas benutiktų, viskas turi savo priežastį ir veda mane ten, kur turiu būti (švelniai šypsosi – red. past.).

– Neseniai jau antrą kartą lankeisi Indijoje, o institute „Jiva“ pas mokytoją daktarą Partapą Chauhaną gavai
ajurvedos konsultantės vardą. Ko įdomaus ir naudingo sužinojai institute?

– „Jiva“ institutą vadinu savo šeima. Pamenu, kaip prieš maždaug šešis metus į mano rankas pakliuvo gydytojo
Partapo Chauhano knyga „Ajurvedos pagrindai“, ją perskaičius pagalvojau, kad norėčiau ajurvedos mokytis būtent
pas jį, bet tai atrodė beveik nerealu. Vis dėlto svajonėms buvo lemta išsipildyti. Praeitais metais vykau į Indiją
dalyvauti ajurvedos pagrindų kursuose, o šiais metais grįžau ten įgyti dar daugiau žinių, ir dabar jau turiu ajurvedos
konsultantės vardą. Ajurveda – tai holistinė medicinos sistema, nekenkianti žmogui, neturinti šalutinio poveikio.
Jos vaistai ir papildai yra vadinami intelektualiais, nes jų sudėtis natūrali, jie gaunami iš gamtos ir patekę į
organizmą ne tik gydo problemą, bet ir stiprina, subalansuoja, suteikia energijos. Ajurveda į žmogų ir jo sveikatos
problemas žvelgia ne kaip į atskirai sergančius kūno organus, bet kaip į bendrą visumos išsibalansavimą. Pagal šią
sistemą, žmogus – tai ne tik kūnas, bet ir protas, juslės, o svarbiausia – siela. Kad būtume sveiki, turime gyventi
harmonijoje, o save suvokti pirmiausia kaip sielą. Ajurveda stengiasi ne slopinti ligos simptomus, kaip dažnai daro
Vakarų medicina, bet išsiaiškinti gilumines negalavimo priežastis.

– Esi minėjusi, kad naudoji ekologiškus, organinius kosmetikos produktus. Kokiomis natūraliomis grožio priemonėmis
mėgsti palepinti savo kūną?

– Vasarą kūnui naudoju kokosų aliejų, nes jis vėsina ir turi natūralią apsaugą, žiemą – sezamų aliejų (pagal ajurvedą,
jis tinka visų kūno tipų žmonėms). Aliejai geriau negu kremai įsigeria į odą, pamaitina gilesnius sluoksnius.
Vietoj kvepalų jau keletą metų naudoju rožių eterinį aliejų, jis labai subtiliai veikia moters kūną, saugo, suteikia
moteriškumo. Šaltuoju metų laiku į rožių eterinį aliejų įlašinu kelis lašelius apelsinų eterinio aliejaus – jis kelia
nuotaiką, suteikia energijos. Prieš naktį naudoju levandų eterinį aliejų, kuris ramina, migdo. Labai gera gyventi,
suvokiant, kad mūsų kūnas gyvas, jis taip pat valgo tai, ką ant jo tepame. Jau ne vienus metus mėgstu frazę – „mano kūnas
yra mano šventovė“. Norisi jį gerbti, tinkamai juo pasirūpinti, be abejo, nepamirštant ir sielos.

– Žinau, kad domiesi vedine filosofija, dvasiniu moteriškumo ugdymu. Kuo, tavo nuomone, vedų šventraščių skaitymas ir
analizavimas padeda moteriai?

– Vedinė literatūra į mano gyvenimą atėjo drauge su vegetarizmu. Tokios temos kaip reinkarnacija, karma, laimingi šeimyniniai
santykiai, ryšys su Dievu pasirodė artimos ir suprantamos. Klausydamasi lektorių Olego Torsunovo, Anantaros Das pamažu
pažinau save, savo moterišką prigimtį, supratau, kas yra tikrosios vertybės, gyvenimo prasmė. Tačiau, keliaudama link
savęs pažinimo, neapsiriboju tik Vedomis: mane be galo įkvepia Eckharto Tolle knyga „Naujoji Žemė“, šamano
Don Miguelio Ruizo knyga „Keturi susitarimai“. Labai dažnai grįžtu prie šių knygų ieškodama tam tikrų atsakymų ar įkvėpimo.

– Mūsų visuomenėje labai populiari tendencija moteriai būti savarankiškai, veikliai, galinčiai pačiai savimi pasirūpinti.
Tačiau ar taip moterys išties nebėga nuo savojo moteriškumo, kuris reikalauja visiškai priešingų dalykų – laiko sau,
ramybės, išminties?

– Nuo trylikos metų buvau labai savarankiška, atsakinga, stipri. Užsidirbau pinigų, tvarkiau savo biudžetą, gyvenau įvairiose
pasaulio šalyse. Natūraliai priėmiau šį gyvenimo etapą. Nemanau, kad moteriai dirbti ar siekti tikslų nereikia, tačiau darbas
turėtų būti be galo mielas širdžiai, teikiantis pasitenkinimą. Mano supratimu, moteris yra meilės įsikūnijimas, įkvėpėja,
gražių santykių puoselėtoja. Jei ji bus pervargusi, kas, jei ne ji, kurstys šeimos židinį?

– Lektorius psichologas Tomas Girdzijauskas teigia, kad pati didžiausia moterų klaida elgiantis su vyrais yra pagarbos
vyrui stoka. Moteriai tiesmukai vyrą auklėjant, stačiokiškai jam sakant pastabas auginama vyro agresija. Kaip savyje
plėsti pagarbą vyrui, atsiduoti jo vedimui ir neperiminėti jo vyriškų funkcijų šeimoje?

– Na, poroje mes esame vienas kito atspindys. Esu įsitikinusi, kad gauname tokį partnerį, kokio tuo metu esame vertos,
tarsi pritraukiame jį savo vibracijomis. Jau seniai žinojau, kad mano vyras bus sėkmingas, tvirtas, bet tuo pačiu gilus
ir dvasingas. Tačiau, kad pritraukčiau tokį vyrą, pačiai reikėjo turėti tam tikras savybes. Manau, kad partneriai į pasaulį
turi žvelgti viena kryptimi ir vadovautis panašiomis vertybėmis. Neįsivaizduoju santykių be pagarbos. Natūralu, kad vyrų
ir moterų prigimtis skiriasi. Vyrai ateina į šį pasaulį tarsi į kovos lauką, kai jiems nėra dėl ko kovoti, jie degraduoja.
O štai moters užduotis – skleisti meilę ir gėrį. Jos pareiga vyrą, grįžusį iš darbo, sutikti ramioje, jaukioje, kvepiančioje
namų aplinkoje. Kai vyras mylimas ir gerbiamas, tai daryti – vienas malonumas!

– Reiki mokytoja Asta Ivaškevičiūtė teigia, kad kol nėra meilės sau, visas gerumas, kurį skleidžiame kitam, bus manipuliacinio
pobūdžio, netikras. Kaip mes, moterys, tą meilę sau galime puoselėti ir auginti?

– Labai pritariu. Tik mylėdamos save galime skleisti meilę aplinkiniams. Tačiau, mano nuomone, mylėti save – tai,
pirmiausia, priimti save su visais netobulumais ir nuotaikomis; priimti save kaip moterį: kartais silpną ir gležną,
kartais be galo stiprią ir emocionalią. Svarbu jaustis patogiai savame kūne ir būti dėkingai už jį. Neseniai Ukmergėje
vedžiau seminarą paauglėms apie meilę sau, grožį. Ilgą laiką dirbau mados industrijoje, mačiau tūkstančius gražių moterų,
bet jos nebuvo laimingos, nemylėjo savęs, jų akys nešvytėjo. Tada kyla klausimas, kas iš to išorinio grožio?
Seminaro metu padarėme išvadą, kad būtina investuoti į vidinį grožį. Aš pati tai darau būdama gamtoje, skaitydama dvasinę
literatūrą, pasitarnaudama kitiems, medituodama, rūpindamasi savo kūnu ir siela.

– Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, vyraujant tam tikriems grožio standartams, daug savikritiškų, menką savivertę
turinčių moterų. Kaip jos galėtų išsivaduoti iš savigraužos gniaužtų, priimti save?

– Svarbu nesikoncentruoti į save pačią, bet pastebėti šalia esančius žmones, jiems pasitarnauti, dalintis meile ir rūpesčiu.
Mano nuomone, savigrauža, savikritika, o vėliau iš to kylanti depresija yra savanaudiškų, tik į save susikoncentravusių
žmonių liga. Norint visada galima rasti, kam padėti ar ką pagloboti. Tada tavosios problemos neatrodys tokios reikšmingos
ir didelės.

– Garsi turkų rašytoja Elif Šafak savo knygoje „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ yra pasakiusi:
„Vienatvė ir vienišumas – skirtingi dalykai. Kai esi vienišas, lengva apkvailinti save tvirtinant, jog eini tinkamu
keliu. Vienatvė mums naudingesnė, nes ji reiškia buvimą vienam, nesijaučiant vienišam“. Ką šiame skubančiame
pasaulyje moterys gali atrasti, kartais pabūdamos vienos, su savimi?

– Tik tyloje mes galime išgirsti pačios save ir rasti tinkamus atsakymus į mums rūpimus klausimus. Buvimas vienumoje
reikalingas kaip oras. Pritariu minčiai, kad tyla yra pati gražiausia muzika.

– Ko norėtumei palinkėti skaitytojoms artėjančios vasaros proga?

– Linkiu pagauti meilės energijos dažnio bangas, su didele pagarba atsisukti į mus supantį pasaulį ir mėgautis mažais stebuklais,
kurie yra greta nuolatos. Būkite atviros tobulėjimui, o vidinės ramybės gelmėse atraskite dėkingumą ir pilnatvę.